Žaidėjai visada buvo keista publika. Valandų valandas praleidžiantys virtualiuose pasauliuose, jie kažkaip sugebėjo rasti laiko ir TV laidoms. Bet ne bet kokioms – tik toms, kurios kažkuo primena jų mėgstamus žaidimus. Ir štai kur prasideda keistenybės.
Serialai su virtualios realybės elementais magnetizuoja žaidėjus tarsi muselės lipdomą juostą. Kodėl? Nes ten matome tuos pačius dalykus, kuriuos jie patiria kiekvieną dieną – avatarus, lygių sistemas, questus. Kai serialo herojus kaupia XP taškus arba formuoja party komandą, žaidėjai jaučiasi kaip namie.
Žaidimų logika serialuose veikia paprastai. Veikėjas pradeda silpnas, renka daiktus, tobulėja, susiduria su vis stipresniais priešais. Galiausiai – didysis boss'as. Pažįstama? Žinoma, nes tai bazinė RPG struktūra, kurią žaidėjai mato kiekvieną dieną. Discord serveriai sproginėja nuo diskusijų apie tokius serialus, nes visi supranta, apie ką kalbama.
Kita priežastis, kodėl žaidėjai prilimpa prie tam tikrų laidų – jos pilnos nuorodų į senuosius žaidimus, filmus, komiksus. Kai serialas meta subtilią užuominą apie kokį nors obskurišką 90-ųjų žaidimą, forumuose prasideda tikras šou. Visi nori būti tie, kurie pirmieji pastebėjo paslėptą citatą.
Tokie serialai tampa memų fabrikais. Reaction video, watch party seansai, screenshot'ų dalijimasis – visa ši kultūra sukasi apie laidas, kurios „kalba žaidėjų kalba". Kūrėjai tai supranta ir specialiai kemša kuo daugiau tokių dalykų. Manipuliacija? Galbūt. Bet veikia.
Realybės šou apie išlikimą ar strategines varžybas – dar viena žaidėjų silpnybė. Kai matai dalyvius, bandančius optimizuoti taktiką, valdyti ribotus resursus ar kurti laikinas sąjungas, tai primena MOBA ar Battle Royale žaidimus.
Socialinė dedukcija, blefas, sąjungų kūrimas – visa tai, ką žaidėjai daro Among Us ar panašiuose žaidimuose. Kai tą patį mato TV ekrane su tikrais žmonėmis, tai tampa „žaidimu realiame gyvenime". Forumuose prasideda analizės, kas padarė kokią klaidą, kuri strategija geriausia.
Anime ir žaidimai – tarsi dvyniai, augę kartu. Daugelis žaidėjų užaugo žiūrėdami anime, todėl natūralu, kad ši medija jiems artima. Ypač tie anime, kurie tiesiogiai susiję su žaidimais ar turi panašią estetiką.
Lietuvoje situacija tokia pat. Jaunimas, augęs su konsolėmis ir kompiuteriais, lygiagrečiai vartojo ir anime turinį. Streaming platformos tik sustiprino šį ryšį. Dabar galima per vieną vakarą sužaisti kelis League of Legends mačus ir peržiūrėti naujausią anime seriją. Kai kurie net daro tai vienu metu, nors multitasking'o efektyvumas abejotinas.
Įdomu tai, kad žaidėjai dažnai renkasi anime su žaidimų tematika. Serialai apie e-sportą, virtualius pasaulius ar tiesiog tokie, kuriuose veikia žaidimų logika. Net kazino zaidimai kartais tampa įkvėpimu anime kūrėjams, ypač kai reikia parodyti rizikos ir strategijos elementus.
Žaidėjų pomėgis tam tikroms TV laidoms nėra atsitiktinumas. Tai rezultatas, kai kūrėjai supranta savo auditoriją ir kalba jos kalba. Serialai, kurie integruoja žaidimų mechanikas, nostalgines nuorodas ar strateginius elementus, natūraliai pritraukia žaidėjus.
Ši tendencija tik stiprės. Kuo daugiau žmonių žaidžia, tuo didesnė auditorija laidoms, kurios atliepia žaidėjų patirtį. Kūrėjai tai supranta ir vis dažniau naudoja žaidimų elementus savo darbuose. Ar tai gerai? Priklauso nuo požiūrio. Bet faktas lieka faktu – žaidėjai rado savo nišą TV pasaulyje, ir jie niekur nesiruošia dingti.